Marie Curie (1867 m. – 1934 m.) – mokslininkė, labiausiai prisimenama už radžio ir polonio atradimą, lėmusį didelę revoliuciją kovoje su vėžiu. Ji tapo viena populiariausių to laikmečio mokslininkų.

Marie Curie, mergautine pavarde Sklodowska, gimė Varšuvoje, Lenkijoje 1867 m. lapkričio 7 dieną. Marie buvo jauniausia penkis vaikus auginančioje neturtingų mokytojų šeimoje. Kai mirė jos motina, o tėvas negalėjo toliau jos finansiškai išlaikyti, Marie tapo privačia namų mokytoja, skaitydavo ir studijuodavo laisvu laiku. Dėl pinigų stokos oficialus išsilavinimas jai buvo neprieinamas.

Kai 1891 metais sesuo pasiūlė apsistoti pas ją Paryžiuje, Marie nelaukdama sutiko ir pradėjo fizikos bei matematikos studijas Sorbonos universitete. Fizikos fakultete ji susipažino su Pierre Curie, dėstančiu mokslininku, kuris po ketverių metų tapo jos sutuoktiniu.

Marie ir Pierre kartu dirbo tyrinėdami nematomus spindulius, skleidžiamus urano. Tuo metu tai buvo naujas fenomenas, atrastas profesoriaus Henri Becquerel. Jo tyrimai parodė, kad šie spinduliai gali praeiti pro kietas medžiagas, rūką, fotografijos juostas ir priverčia orą įsielektrinti. Taip pat buvo panaudoti ir vokiečių mokslininko Roentgen darbai apie radioaktyvumą.

Marie pastebėjo, kad mineralo uranito, turinčio urano rūdų, pavyzdžiai buvo radioaktyvesni nei grynas uranas. Atlikusi daugiau eksperimentų, Marie įsitikino, kad uranite turi būti labai maži kiekiai nežinomos, itin radioaktyvios medžiagos. Nors kiti mokslininkai abejojo tokia prielaida, Marie su vyru dirbo toliau, stengdamiesi įrodyti naujo cheminio elemento egzistavimą. Tuometiniais analizinės chemijos metodais jie tyrė uranito miltelius, tirpdė juos rūgštyse ir pradėjo atskirinėti po elementą, kol, galiausiai, išskyrė 330 kartų radioaktyvesnius nei uranas miltelius. Šį naują cheminį elementą jie pavadino poloniu. Tirdami toliau, jie pastebėjo, kad po polonio ekstrakcijos likęs skystis vis dar yra itin radioaktyvus. Jie suprato, kad šiame minerale gali būti itin maži kiekiai dar vieno naujo elemento, kuris yra daug kartų radioaktyvesnis nei polonis.

Kadangi uranitas yra labai brangus mineralas, o Marie jo reikėjo labai didelių kiekių, ji susisiekė su fabriku Austrijoje. Šiame fabrike uranas buvo pašalinamas pramoniniams tikslams, o visa kita tebuvo tik atliekos. Marie nusipirko keletą tonų šio pigesnio pašalinio produkto. Dabar darbas vyko didesniu mastu nei anksčiau – po 20 kg mineralo buvo smulkinama iki miltelių, tirpinama, filtruojama, nusodinama, surenkama, vėl tirpinama, kristalizuojama ir dar kartą kristalizuojama. Darbas buvo sunkus ir pavojingas. Šiuo metu jie pradėjo prastai jaustis ir buvo fiziškai išsekę, kas dabar žinoma kaip prasta savijauta dėl radiacijos. Galiausiai, 1902 metais, Marie pagaliau išskyrė radį (kaip radžio chloridą).

Curie tyrimai buvo kertiniai, atrandant rentgeno spinduliuotę, plačiai naudojamą medicinoje diagnostikoje ir gydyme. 1903 metais Marie ir Pierre buvo apdovanoti Nobelio prizu fizikoje, o po aštuonerių metu antru Nobelio prizu chemijos srityje. Tais pačiais metais (1903 m.) Marie sėkmingai apsigynė daktaro laipsnį.

Marie Curie laboratorijoje Paryžiuje

Pirmo pasaulinio karo metu Marie Curie padėjo aprūpinti greitosios pagalbos automobilius rentgeno aparatais, kad būtų greičiau ir lengviau diagnozuojami sužeidimai karo lauke. Kartu su dukterimi Irene ji pati dirbo greitosios pagalbos automobiliuose bei vedė mokymus medicinos darbuotojams ir gydytojams, kaip naudotis rentgeno aparatais. Po karo Marie toliau dirbo mokslinį darbą, vadovavo laboratorijai ir dėstė universitete.

Nepaisant sėkmingos karjeros, Marie sulaukdavo nuolatinės opozicijos ir priešiškumo iš vyrų mokslininkų ir niekad negaudavo rimto finansinio atlygio už savo darbą. Per visą karjerą Marie Curie daug kartų tapo pirmąja moterimi mokslininke. Ji – pirma moteris, kuriai suteiktas Nobelio prizas, kartu ir pirmoji, kuri apdovanota juo dviejose skirtingose srityse. Marie išpopuliarėjo Prancūzijoje – tapo pirmąja moterimi dėstytoja Sorbono universitete bei daktaro laipsnį turinčia moterimi.

1920-ųjų pabaigoje Marie sveikata pradėjo stipriai prastėti. Ji mirė 1934 m. liepos 4 dieną nuo aplastinės anemijos, sukeltos ilgų darbo metų su radioaktyviomis medžiagomis.

Šaltiniai:

https://www.mariecurie.org.uk/who/our-history/marie-curie-the-scientist

http://www.bbc.co.uk/history/historic_figures/curie_marie.shtml

http://www.biography.com/people/marie-curie-9263538#final-days-and-legacy

Straipsnio autorė: Klaudija DAUGĖLAITĖ

Redagavo: Eglė DOVYDAITYTĖ

Biografijos pradžia I dalyje ir II dalyje.

Dar didesnio pasipriešinimo Pasteras sulaukė, kai pradėjo aktyviai kalbėti apie infekcines ligas sukeliančius mikrobus. Tą priešiškumą iš dalies galima pateisinti. Iki šio laikmečio niekas niekada mikroorganizmams neskyrė ypatingo dėmesio. Ir staiga atsiranda žmogus, kuris kone kiekvieną reiškinį priskiria mikrobams: rūgimą, puvimą, šilkverpių ligas, juodligę… Daugeliui mokslininkų tai atrodė įtartina. Atsirado neigiančių Pasterą, kurie pasitelkdavo savo atliktus tyrimus. Bėda ta, kad tuo metu eksperimento sąvoka tik formavosi ir dažnas tyrėjas bandymus atlikdavo nesilaikydamas elementarios logikos ir drausmės.

Toliau atėjo juodligės eilė. Ūkininkams juodligė prilygo košmarui. Niekas nežinojo nei iš kur ji ateina, nei kodėl staiga pranyksta. Šia liga užsikrėsdavo ir žmonės. Pirmasis juodligę tirti pradėjo kitas garsus biologas Robertas Kochas. Pastero pirmasis nupelnas buvo tas, kad jis sugebėjo kultivuoti juodligės bakterijas laboratorijoje. Šiuo laikotarpiu Pasteras turėjo aršų konkurentą Koleną, kuris visai nepagrįstai kritikuodavo Pasterą. O šis labai skaudžiai išgyvendavo kritiką ir net jeigu ji buvo visai neverta dėmesio, Pasteras puldavo atlikti bandymus, kurie tik dar kartą pagrįstų jo turimus duomenis.

Buvo toks įdomus atsitikimas su Kolenu. Pasteras teigė, kad vištos juodlige neserga. Kolenas, aišku, teigė priešingai. Tuomet Pasteras pareikalavo į Prancūzijos medicinos akademiją atvežti vištą, sergančią juodlige. Deja, Kolenui taip ir nepavyko nugalabyti vištos juodligės užkratu. O esmė buvo gana paprasta: paukščių kūno temperatūra yra keliais laipsniais didesnė už žinduolių, dėl to paukščiai atsparūs juodligei. Kaip Pasteras tai sužinojo? Jis paėmė vištą ir įmerkė į dubenį su šaltu vandeniu. Kai paukščio temperatūra nukrito keletu laipsnių, tuomet buvo suleistas juodligės užkratas, nuo kurio višta susirgo ir nugaišo.

Kitas Pastero objektas – paukščių cholera. Laboratorija tapo panaši į zoologijos sodą. Joje buvo narvai su vištomis ir triušiais. Taip pat jūrų kiaulytėmis, kurios buvo neimlios cholerai. Pasteras ir vėl išmoko kultivuoti ligos sukėlėją. Ir čia buvo padarytas ko gero pats svarbiausias Pastero atradimas. Pasteras apsidžiaugė, kad jam pavyksta kultivuoti mikroorganizmus, kurie išlaiko patogeniškumą. Gerai nusiteikęs, jis išvyko į gimtąjį miestelį. Grįžo po trijų savaičių. Paėmė vata užkimštą kolbą su choleros sukėlėjais ir suleido užkratą kelioms vištoms. Kitą rytą visi nustebo, kai vištos sau laimingai kudakavo. Pasteras nesuprato, kas vyksta. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad pro vatą į kolbą patenka deguonis, kuris susilpnina choleros sukėlėjus. Tokie mikroorganizmai neužkrečia paukščių ir jie toliau gyvena be jokių ligos požymių.

Prireikė dar daug bandymų ir apmąstymų, kol Pasteras suprato, jog suleidus paukščiams susilpnintus choleros sukėlėjus, jie tampa atsparūs net didelėms šių mikrobų dozėms. Štai taip prasidėjo vakcinų istorija. Pasteras sukūrė jau minėtos juodligės vakciną, kuri išbandyta viename ūkyje, su dviem kontrolinėm karvių grupėm. Vienos grupės gyvuliams iš pradžių buvo suleisti labai susilpninti juodligės sukėlėjai, o po to vis gyvybingesni. Ir taip keliolika kartų. Kitos grupės gyvuliams iškart buvo suleisti nesusilpninti ligos sukėlėjai. Visi antros grupės gyvuliai nugaišo, o pirmosios – liko sveiki. Bandymas pavyko idealiai, nepaisant, kad iki tol, praktiškai niekas Pastero vakcinomis netikėjo.

Kitas Pastero tyrimų objektas – pasiutligė. Šią ligą sukelia virusas, o kaip žinia, virusai pro šviesinį mikroskopą nematomi. Tai Pasterui sukėlė daug keblumų tiriant šią ligą. Pasteras, aišku, nepamatė taip ieškomo mikrobo. Tačiau nenustojo galvoti apie vakciną. Stebint pasiutlige užsikrėtusius šunis, buvo prieita išvados, kad sukėlėjas paveikia elgseną, todėl nuspręsta, kad jis tarpsta smegenyse. Tai pasitvirtino. Nors Pasteras ir nepamatė sukėlėjo, jis išmoko jį kultivuoti gyvuose gyvūnuose, o tiksliau – šuns smegenyse. Tikslas buvo paprastas – kaip nors susilpninti pasiutligės sukėlėją. Išbandyti įvairiausi būdai, tačiau sukėlėjas vis išlikdavo toks pats aktyvus. Sprendimas galiausiai buvo rastas: reikia šuns smegenų gabalėlį gerai išdžiovinti. Buvo atlikta daug bandymų ir sukurta vakcina bent jau šunims veikė puikiai.

Pasteras buvo laimingas dėl gautų rezultatų. Vis dėlto, jį baugino vienas klausimas. Juk kažkada prireiks šią vakciną išbandyti su žmonėmis… Pasteras planavo susileisti pasiutligės vakciną sau, o vėliau – neabejotinai mirtiną pasiutligės sukėlėjų dozę. Tačiau netikėtai Pasterui buvo atvežtas pasiutlige užsikrėtęs berniukas. Pasteras išdrįso… Berniukui buvo leidžiama keliolika už vieną vis stipresnių sukėlėjo dozių. Matyt, pats svarbiausias išbandymas Pastero gyvenime baigėsi sėkmingai – berniukas pasveiko. Į Pastero laboratoriją plūdo šimtai žmonių, kurie buvo apkandžioti pasiutlige užsikrėtusių šunų. Vieną kartą mama atvežė mergaitę. Nuo įkandimo buvo praėję net 37 dienos. Ir šįkart nepavyko… Tai buvo džiaugsmo valanda visiems Pastero priešininkams. Jis tiesiai šviesiai vadintas žudiku. Pasteras su baime laukė šaukimo į teismą… Laimei, jo nebuvo. Paprasti žmonės ir toliau plūdo į Pastero laboratoriją. Viena mergaitė mirė, bet 350 atvejų buvo sėkmingi. Mokslų akademija nusprendė įsteigti vakcinacijos įstaigą. Ji pavadinta Pastero institutu. Taip pagaliau gimė mikrobiologijos mokslas. Įvairiose šalyse buvo sparčiai įrengiamos mikrobiologijos laboratorijos. Gydytojai irgi suprato, kad nėra kitos išeities, kaip pradėti rengti specialistus, galinčius spręsti su mikrobais susijusias problemas.

Deja, Pastero sveikata staigiai blogėjo. Galiausiai jis jau nebegalėjo pats atlikti eksperimentų, tik nuolat lankydavosi savo vardo institute ir stebėdavo kolegų darbą. Pasterui buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad naujų atradimų jis jau nebespėsiąs padaryti… Tačiau Pasterą pradžiugino rengiamas itin iškilmingas jo septyniasdešimtmečio jubiliejus. Į šią šventę vyko mokslininkai iš viso pasaulio. Šlubčiojantį Pasterą į salę atvedė pats Prancūzijos prezidentas. Pasteras klausė gausybės sveikinimų ir galiausiai pradėjo savo kalbą. Nesulaikęs ašarų, paprašė, kad ją užbaigtų jo sūnus… Jis buvo labai laimingas, kad gali matyti savo veiklos duodamus vaisius. Tai buvo Pastero gyvenimo tikslas. Pasteras mirė 1895 metais. Šalia buvo jo ištikimiausia draugė žmona Marija, visą laiką aktyviai padėjusi Pasterui laboratorijoje.

Daug pastangų pareikalavo mikrobiologijos mokslo gimimas. Tačiau per šimtą metų tai tapo viena svarbiausių biomedicinos mokslų šakų. Ir ko gero viena įvairiausių, tiriančių tiek ligų sukėlėjus, tiek mikroorganizmus, gelbstinčius žmonių gyvybes.

Straipsnio autorius: Povilas Matulionis

I Dalį skaitykite čia.

Kas Pasterą galiausiai atvedė prie mikroorganizmų? Ta pati vyno rūgštis. Kartą pagaminęs dešiniosios vyno rūgšties druskos tirpalą, pastebėjo, kad laikomas šiltoje vietoje jis susidrumsčia, o pažiūrėjęs pro mikroskopą, Pasteras pamatė gausybę mikroorganizmų. Įdomiausia, kad mikroorganizmai negalėjo įsisavinti kairiosios vyno rūgšties. Pasteras ilgai dvejojo, ar verta jam atsitraukti nuo grynosios chemijos ir didžiausią dėmesį skirti rūgimui. Juolab, kad šioje srityje dirbo jau gana daug mokslininkų. Tačiau netikėtai jis buvo paskirtas dirbti į Lilio miestą. O ten visa pramonė rėmėsi rūgimo procesu…

Šiame mieste Pasteras pagaliau turėjo savo laboratoriją. Tiesa, ji buvo nedidelė, teturėjo tik vieną mikroskopą, anglimi kūrenamą džiovinimo krosnelę ir kitus pačius paprasčiausius reikmenis. Tikriausiai pirmą kartą mokslo istorijoje studentams buvo leidžiama ateiti į laboratoriją ir atlikti įvairiausius bandymus, taip įsisavinant paskaitose gautą informaciją. Negana to, remiamas vietos verslininkų, Pasteras organizuodavo studentų ekskursijas į kitų miestų gamyklas, o kartą net vyko į Belgijos metalurgijos cechus!

Mikroorganizmai tuo metu jau buvo žinomi, tačiau nebuvo jokio aiškaus jų apibrėžimo. Daugelis mokslininkų manė, kad tai apskritai nėra gyvi organizmai, o veikiau negyvosios gamtos dalis ar tiesiog molekulės. Be to, ne visi mikroorganizmai buvo vienodai gerai žinomi. Pavyzdžiui, su mielėmis, kurios naudojamos alkoholio gamyboje, pramonininkai jau buvo gerai susipažinę. Tačiau kartais vietoj alkoholinio rūgimo įvykdavo pienarūgštis rūgimas, atnešdavęs didžiulių nuostolių. O būtent šitos problemos niekas ir negalėjo išspręsti. Pasteras pirmasis Pastebėjo, kad pienarūgštį rūgimą taip pat sukelia mikrorganizmai, tik dar mažesni už mieles.

Kas yra ko pasekmė: ar rūgstant atsiranda mikroorganizmai, ar mikroorganizmai sukelia rūgimą? Tuo metu pirmoji hipotezė vyravo ir su ja nesutikti reiškė užsitraukti visų žymiausiųjų mokslininkų panieką. Savaiminio gyvybės atsiradimo teorija tiesiog klestėjo. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad pelės atsiranda iš nešvarių drabužių; o jeigu bet kurį žmogaus skystį labai ilgai pūdysime, iš jo gali išaugti tikras, gyvas žmogus! Pasteras paaukojo keletą metų biologinei rūgimo teorijai kurti, tačiau oponentų balsai nenutilo visą jo gyvenimą.

Pastero populiarumui pagelbėjo jo išrastas paprastas vyno apsaugojimo būdas – trumpas pakaitinimas iki 70 laipsnių Celsijaus. Ne visi pramonininkai juo lengvai pasitikėjo. Galiausiai buvo atliktas toks įdomus eksperimentas. Iš Prancūzijos į Afrikos rytinę pakrantę buvo išsiųstos dvi didelės vyno siuntos. Viena pasterizuota, kita – ne. Aišku, pasterizuotas vynas išliko nesugedęs ir po šio eksperimento pasterizacija pradėjo gan sparčiai plisti.

Pasteras jau brandino idėjas apie juodligės sukėlėjų atradimą, tačiau prieš tai turėjo išspręsti kitą problemą. Prancūzijoje šilkverpius pradėjo pulti nežinoma liga, dėl ko verslas patyrė milžiniškus nuostolius. Pasteras buvo primygtinai prašomas vykti į ūkius spręsti šios problemos. Ir jis sutiko. Nepaisant to, kad niekada net nebuvo matęs šilkverpių. Galiausiai ir ši problema buvo išspręsta. Pasteras rado ligos sukėlėją ir pasiūlė rekomendacijas šilkverpių augintojams. Pastero populiarumas vis didėjo, bet pastarieji metai jam buvo labai sunkūs. Per trumpą laiką mirė Pastero tėvas ir trys jo dukterys.

Prancūzijos – Prūsijos karo metu daugybė sužeistųjų gulėjo ligoninėse. Blogiausia buvo tai, kad operacinėse žmonės mirdavo net nuo labai lengvų sužeidimų. Chirurgai suprato, kad situacija yra nevaldoma, o operacijų sėkmė yra tiesiog sėkmės reikalas. Pasteras nebuvo pirmasis, kuris siūlė ligoninėse laikytis griežtų švaros taisyklių. Anglų chirurgas Džozefas Listeris pabandė tvarsčius mirkyti karbolio rūgšties tirpale. Rezultatai buvo neįtikėtinai geri: iš 40 žmonių, kuriems buvo amputuotos galūnės, net 34 pasveiko. Paradoksalu, tačiau Listeris buvo išjuoktas senesnių kolegų ir atleistas iš darbo…

Galiausiai Pasteras buvo priimtas į Prancūzijos mokslo akademiją. Gydytojai į Pasterą žiūrėjo su neslepiamu skepticizmu, kadangi jis nebuvo baigęs medicinos mokslų. Daugelis apskritai nesuprato, kuo chemikas gali būti naudingas medicinai. Dar didesnio pasipriešinimo Pasteras sulaukė, kai pradėjo aktyviai kalbėti apie infekcines ligas sukeliančius mikrobus. Tą priešiškumą iš dalies galima pateisinti. Iki šio laikmečio niekas niekada mikroorganizmams neskyrė ypatingo dėmesio. Ir staiga atsiranda žmogus, kuris kone kiekvieną reiškinį priskiria mikrobams: rūgimą, puvimą, šilkverpių ligas, juodligę…

Kaip Pasterui sekėsi toliau, laukite paskutinės III Dalies “Pasteras: nuo dailės iki mikrobiologijos“.

Straipsnio autorius: Povilas Matulionis

Vyno daktaras. Taip keistai Luji Pasterą pavadino jo gimtojo miestelio gyventojai, kuomet mokslininkas atvyko paaiškinti jiems pasterizacijos naudos vyno gamyboje. Tuo laikotarpiu tikslieji mokslai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, todėl didžiajai visuomenės daliai mokslininkas nedaug kuo tesiskyrė nuo burtininko. Pasterui pasisekė dėl to, jog dauguma jo sugalvotų naujovių buvo lengvai pritaikomos pramonėje. Kita vertus, buvo laikas, kuomet Pasteras vadintas žudiku ir nuodytoju. Bet apie viską nuo pradžių.

Pasteras gimė 1822 metais Prancūzijoje, Dolio miestelyje. Po kelerių metų šeima persikrautė į Arbua miestą. Iki 14 metų Pasteras nepasižymėjo jokiais gabumais, išskyrus vieną – piešimą. Iš pradžių piešdavo namuose kabančių paveikslų kopijas, o vėliau – portretus. Pastero draugai jį pravardžiuodavo dailininku. Menininko ateitį jam pranašavo ir šeimos nariai. Tik tėvas buvo susirūpinęs, kad sūnus nelinkęs į mokslus.

Tačiau staiga atsitiko keistas dalykas. Pasteras neįtikėtinai stipriai pamilo knygas. Niekas ir dabar nežino tikrosios dingsties, paskatinusios Luji piešimą atidėti į šalį. Pasteras pralenkė savo bendraamžius, stebindamas mokyklos mokytojus. Vieną vakarą Pasterų namuose apsilankė Arbua koledžo direktorius ir paskatino senąjį Pasterą ruošti sūnų aukštajam mokslui.

1838 metais šešiolikmetis Luji išvyksta į Paryžių, kur turės išlaikyti egzaminus licėjuje, tam kad vėliau turėtų teisę stoti į Paryžiaus aukštąją pedagoginę mokyklą. Deja, jau po mėnesio senasis Pasteras, sunerimęs dėl itin liūdnų sūnaus laiškų, nuvyksta į Paryžių ir parsiveža jį atgal į Arbua. Tačiau Pasteras tęsia mokslus arčiau namų esančiame mieste ir įgyja humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Dar po kelerių metų baigia matematikos bakalauro studijas.

Galiausiai po keturių metų Pasteras vėl iškeliauja į Paryžių, jau atsiveždamas susidomėjimą chemija. Pavykus įstoti į Paryžiaus aukštąją pedagoginę mokyklą, iš karto įsiprašė dirbti vienoje laboratorijoje pagalbininku. Pirmasis Pastero savarankiškai atliktas darbas – gryno fosforo išskyrimas iš sudegintų kaulų.

1847 metais apginamos dvi (chemijos ir fizikos) disertacijos. Visai netikėtai Pasteras perskaitė prieš kelerius metus parašytą mokslinį straipsnį, kuris jį labai sudomino. O publikacijoje buvo aptariama tokia problema. Yra vyno ir vynuogių rūgštys, kurios pasižymi identiškomis cheminėmis savybėmis, išskyrus vieną – vyno rūgšties tirpalas poliarizuotą šviesą kreipia į dešinę, o vynuogių rūgšties tirpalas yra optiškai neaktyvus. Kodėl taip yra, jeigu abiejų šių medžiagų kristalai yra identiški?

Šįkart pagelbėjo Pastero atidumas. Jis pastebėjo (ko nepadarė ankstesni mokslininkai), kad vyno rūgšties kristalai turi tam tikras pusbriaunes, kurios būdamos dešinėje pusėje poliarizuotą šviesą kreipia į dešinę. Taip pat Pasteras išsiaiškino, kad vynuogių rūgšties kristalai yra dviejų tipų – vieni pusbriaunes turi dešinėje, o kiti – kairėje pusėje, todėl vynuogių rūgšties tirpalas yra optiškai neaktyvus. Taigi, paaiškėjo, kad paslaptingoji vynuogių rūgštis yra ta pati vyno rūgštis, tik joje yra erdviniu požiūriu besiskiriantys du molekulių tipai. Šis darbas Pasterą išgarsino tarp chemikų.

Po kelerių metų Pasteras netikėtai buvo paskirtas fizikos profesoriumi Dižone. Sunkiausia buvo tai, kad jam reikėjo dėstyti studentams. Savo draugui laiške Pasteras skundėsi, kad ruošimasis paskaitoms atima visą jo laiką, kurį mieliau skirtų darbui laboratorijoje. Nors ir kaip ilgėjosi Paryžiaus, būtent Dižone Pasteras sutiko savo būsimąją žmoną Mariją. Jai pasipiršo po 15 dienų pažinties. Ir ne bet kaip pasipiršo, o raštu, kaip vieną iš svarbiausių dalykų nurodydamas savo pastarąją mokslinę publikaciją!

Kas Pasterą galiausiai atvedė prie mikroorganizmų? Skaitykite “Pasteras: nuo dailės iki mikrobiologijos (II Dalis)“.

Straipsnio autorius: Povilas Matulionis (VU mikrobiologijos magistrantas)